Kodėl ežerai? Juk puikiai visi žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis
starkiui yra marios , užtvankos, vienu žodžiu kur judantis vanduo, ten ir
starkis judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, reiškia ir auga
greičiau...
šiai dienai Lietuvoje padėtis darosi kritiška šių žuvų atžvilgiu, bent jau
pažiūrėkime į tas pačias Kauno marias, pagavęs 2 kg starkioką jau gali
vaikščioti iškėlęs aukštai galvą kaip neeilinis žvejas nugalėtojas.
O dar
šiemet teko girdėti, kad tose pačiose mariose visi prisiekę spiningautojai,
praradę kantrybę, pradėjo velkiauti, tik taip dar galima suvilioti imamo dydžio
„ilčiadantį“...nebežiūriu į tą pusę jau kokius 5 metus. Gal dar žemupys išsigelbėjimas,
gal dar ten situacija truputį geresnė, bet grynakraujam Vilniečiui atstumas
daro savo-neprilakstysi. Reikėjo suktis iš padėties. Prisiminiau kaip
vaikystėje kaime vietiniai traukdavo iš tinklų gražuolius starkius. Kodėl
nepabandžius?
Gal
pradžiai apie patį starkį..
Lietuvos
ežeruose starkis niekada ir neegzistavo. Natūraliai buvo paplitę Kuršių
mariose. Tik 1937 metais jie dirbtinai pradėti
veisti Dysnų ežere. Šio ežero starkiais nuo 1953 metų kaip tik ir buvo žuvinami
kiti respublikos ežerai. Kažkada teko skaityti, kad Lietuvoje yra daugiau kaip
50 ežerų, kuriuose gyvena šios žuvys. Šiai dienai tas skaičius turėtų būti
gerokai mažesnis. Priežasčių butų keletas..
Pirma,
tai įžuvinimo sumažėjimas iki minimumo. Antras ir pagrindinis dalykas tai “žilkinių“
tinklų revoliucija baigia visai išnaikinti šią vertingą žuvį. Starkis turi
labai gerą regėjimą ir tamsoje ir neskaidriame vandenyje. Taip pat plaukioja
būreliais ieškodamas gausesnių mailiaus susibūrimo vietų. Kai tinklai buvo iš
kaproninio siūlo, pakliūdavo tik labai nedidelis procentas. Dar ir tų tinklų
negalėjai nusipirkti Gariūnų turgavietėj kelis kilometrus už kelias šimtines. Dabar, migruodamas starkiu
būrelis „susminga“ visi iki vieno...Trečia, neslėpkim, tai žūklės įrankių tobulėjimas,
pradedant echolotu, pintu valu ir baigiant silikoniniais masalais. Tik žvejys
mėgėjas dar turi vieną pranašumą, paleisti atgal, nu bent jau neįmamo dydžio
žuvį. Ir paskutinė priežastis, jo kulinarinės savybės, kad starkis laikomas
viena vertingiausių mūsų šalies žuvų. Tai nepadeda jiems ramiai gyventi ir
daugintis. Jei teko girdėti, kad ten ar ten kažkas gerai pagaudavo starkiu
prieš kokį dešimtmetį, neskubėkitę lėkti, starkių populiacija labai greitai
kinta. Atrodo dar užpernai gaudė egzempliorius po 2-3kg, o šiandien niekaip
negali sugauti imamo dydžio, tik tautos vadinami „vietnamiečiai“. Tai dar
vienas įrodymas kaip lengvai galima nurinkti paūgėjusius plėšrūnus.
Šiais
laikais Lietuvoje jau nebeatitinka ankščiau nustatyto mano koeficiento lydekos ir
starkio atžvilgiu 1:2. Tai reiškia jei sugavai lydeką 10 kg, dalinant iš dviejų
gautųsi atitikmuo 5kg starkis.
Man
asmeniškai žymiai yra lengviau pagauti dešimtuką sveriančią lydeką.
Kadangi esu žmogus besivaikantis rekordinio
egzemplioriaus, esu tiesiogiai nepriklausomas nuo kibimų skaičiaus, jei yra
bent menkiausia tikimybė „įkinkyti“ kažką padoresnio, ten ir lekiu. Pradėjau
skaitinėti senus žurnalus apie rekordinius starkius. Akys nukrypo į ežerus.
Pamenu prieš kokį trisdešimt metu išplaukėm
su tėvu ryte ešeriukų su plūdine pagaudyti, žiūriu stovi valtis kokie 200 m nuo
nendrių linijos, galvoju ką tas žmogelis tokioj vietoj gali gaudyti, juk visa
žuvis prie žolių...Tėvas sako, matyt starkį, priplaukiam paklausim. Vaizdelis
iš arčiau...sėdi diedukas medinukėj ir iš po valties kilnoja storą pagalį kokių
trijų metrų ilgio, valas milimetrinis, gale sidabrinė pailga blizgutė. Kaip
einasi, klausiam? Tas atsidūsdamas, ai silpnai šiandien, ir pakelia tinklelį, o
ten keturi gražuoliai raitosi, panašiai nuo 1,5-2 kg. Aišku tas vaizdas vaikui
paliko įspūdį matyt ilgam. Pasirodo jis
gyvena kitam gale ežero ir gaudo pastoviai, tik mes 8 valandą plaukiam į
žvejybą, o diedukas jau keliauja namo. Po to kiek bandžiau tyrinėti tą vietą,
visiška lyguma, dugnas minkštas. Taip ir liko neįminta mįslė. Matyt tada ir
starkių buvo visai kita koncentracija, knibždėte knibždėjo, kibdavo visur kur
pakliūva. O gal šalia įtekantis upelis melioracijos laikais prinešdavo smėlio?
Belieka tik spėlioti.
2005 metų rudenį, kai Kauno mariose pradėjo
dominuoti „vietnamiečiai“, tarp kitko tai pirmas požymis nustekento vandens
telkinio, prisiminiau savo pirmąjį ežerą. Jame ir pradėjau savo žvejo karjerą. Į
kompaniją buvo pakviesti du geri bičiuliai, ankstyvas rytas tirštame rūke ir mes
jau vietoje. Tikėjimo nedaug, dugno nepažįstu, juk gaudydavau su plūdine palei
nendres ešeriokus. Ilgai laukti nereikėjo, tik išplaukus draugas turėjo keletą
kibimų, įrodymas, prakompostiruoti masalai. Vėliau pagaunam keletą virš
kilogramo.. Azartas sukyla, jau netušti. Į vakarą kulminacija, trys starkiai
virš 1,5kg iš vienos vietos, didžiausias 3,7 kg gražuolis...dar nebuvau tokio
įkirtęs! Po to į Kauno marias buvau nuvažiavęs gal du kartus...
Teko girdėti,
kad pas mūsų kaimynus latvius bauda už neimamo dydžio starkį, pagautą
mėgėjiškais žūklės įrankiais 75 latai. Vertėtų įstatymų leidėjams susimąstyti.
Na geriau grįžtame prie linksmesnės
temos-starkių žūklė. Pats gaudymas....
Sezonas ežeruose paprastai būna trumpesnis,
tai nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Na gal dar spalio pirma pusė.
Tokiu metų laiku gali sulaukti 1-2 kibimų per dieną, bet žūvys gali būti tikrai
neeilinės. Vėliau jie kažkur dingsta.. Yra gudruolių, kurie starkius
pradeda „medžioti“ dar nesibaigus
draudimui, tada jie labiausiai pažeidžiami. Po neršto lizdus saugoti
patinai pradeda nuo gegužės vidurio, gal
ir dar anksčiau. Kiek žimau, tokiu metu saugančias savo palikuonis žuvis
nurenka kaip grybus po lietaus. Man tai atrodo amoralus dalykas, kai nebėra
sargo prie lizdo, vėdinančio ikrus, būsimus plėšrūnus dar neišsiritusius iš
ikrelio, užneša dumblas arba suryja menkavertės žuvys. Pratekančiame vandenyje
starkių aktyvumo ciklas ilgesnis negu jų
gentainių gyvenančių ežeruose. Gyvendami srovėje, jie suvartoja daugiau
energijos, o ją atgauti gali tiktai aktyviai maitindamiesi, todėl ir sezonas
užtrunka ilgiau. Užtvankose esu pagavęs
ir gruodžio mėnesį.
Negalėčiau teigti, kad starkių gaudymo
principas ežeruose kažkuo skirtųsi nuo šių žuvų gaudymo kituose telkiniuose, mariose,
užtvankose. Starkiai paprastai laikosi ties dugno šlaitais nelygumais, povandeniniais
kalneliais, kur yra kietas dugnas, akmenynai, upelio žiotys. Šios žuvys
nemėgsta stiprios šviesos, tad laikosi šešėliuose, ypač, kai vanduo skaidrokas
ir negilus. Idealu kai prie pat dugno yra kur pasislėpti už akmenų ar kitokių
priedangų. Meškerioji paprastai tuo pačiu “džigavimo” būdu, šokdini masalą
palei dugną. Masalo spalva ir forma tikrai nepaskutinėj vietoj. Pavyzdžiui,
dažnai pasitaiko, starkiai griebia
vienos spalvos riperį, net užsidėjus panašaus atspalvio gali nieko nesugauti. Starkių
susidomėjimą paprastai išduoda silpni, vos juntami smūgeliai į masalą. Per juos
negali pakirsti žuvies. Tai reiškia, kad tokios spalvos guminukas domina starkius,
tik reikia parinkti šio masalo atspalvį. Patarčiau niekada neprisirišti prie
vienos spalvos ir to paties masalo nenaudoti daugiau kaip 3-4 metimus. Jeigu
starkiui masalo spalva tiko, jis kibs iškart. Jei ne – gali mėtyti kad ir visą
dieną – nieko nesugausi.
Įsitikinau, kad masalo forma taip pat turi
didelę reikšmę. Gal tai priklauso nuo sezoniškumo, vandens temperatūros ar to
metų laiko kuo starkis maitinasi vienu ar kitu sezono periodu. Ar tai būtų
pūgžlys, ar kilbukas , ar aukšlė. Beje
pūgžlį imituoja morkinė spalva, aukšlę violetinė arba mėlyna, žalia
ešeriuką. Skirtingos žuvys skleidžia skirtingus virpesius, kaip ir kitokių formų silikoniniai masalai.
Spalvinimui turi didelę reikšme apšvietimas, rytas –vakaras,
saulėta-apsiniaukę. Taip pat kokios rūšies žuvimi tuo metu starkiai maitinasi.
Galima daryti visokiausias išvadas, kurti įvairias teorijas, stebėti
dėsningumus, bet priešnuodis tiktai vienas eksperimentuoti ir keisti pastoviai
masalus, jų pravedimą.
Būvo gaudau tikrai patikrintoj vietoj, po
serijos metimų, nori nenori pradeda kirbėti mintis, matyt šiandien jų čia nėra.
Pasikapstau masalų dėžėje, nu dar vienas metimas ir plauksiu iš čia. Žvilgsnis
užkliuva, oi ne ne, tik ne tai, šito nebuvau uždėjęs gal tris sezonus, bet
sukaupęs paskutinią valią užsegu segtuką, pirmas metimas, gerai pažistamas duslus
bumt su truktelėjimu, gerai kad iš valties neiškritau..3,5 kg graibšte, fuu,
jau lengviau...
Todėl patirtis sako, neverta ilgai gaišti
su viena spalva ir tik sulaukus nors kokio sterkų dėmesį rodančio ženklo verta
išbandyti panašius, bet šiek tiek kito atspalvio ar formos guminukus. Šokdinant guminuką šuoliukais,
reikėtų vengti didelių šuolių – du ar trys pasukimai ritės rankenėle, ir
viskas. Šio masalo šokdinimas gali būti staigus ir lėtas. Staigų guminuko šokdinimą
dugnu naudoju tada, kai starkiai būna aktyvūs. Staigiai trūkteli ir suvynioji
laisvą valą. Jeigu šios žuvys neaktyvios, tada geriau gaudyti įprastu būdu: du
ar trys pasukimai ir pauzė – kol nuskęs masalas. Kaip ir su masalo forma, taip
ir su guminuko šokdinimo būdu tenka eksperimentuoti, kol randi tinkamiausią tai
dienai. Starkiai įdomūs dar ir tuo, kad greitai “pripranta” prie masalo spalvų.
Bent jau man, parinkus masalą, absoliuti dauguma šių žuvų užkibdavo tik
atplaukus į vietą, per pirmuosius metimus. Vėliau starkiai tarsi pripranta ir
nebekimba. Galvoji, na čia jau visi atsiliepė kas galėjo. Bet galiausiai
užsidedu kažką panašaus arba visiškai priešingą atspalvį, žiūrėk ir jau
elektros iškrova per ranką..
Trumpai dar reikėtų paminėti įrankius. Daugelis
turbūt žino, kad šiai žuviai reikalinga kuo jautresnė įranga. Asmeniškai aš gaudau
St.croix spiningu. Man labiausiai pasiteisino vienos dalies, 7,6 pėdos ilgio,
4-5 anglies klasės blankas, užmetimas iki 12g.. Tai gana jautrus ir greitas įrankis.
Atrodo kam to reikia? Ištiktųjų nevisi starkiniai kibimai būna iš „koto“
verčiantys. Daugybę kibimų pajaučiame pavėluotai arba išviso nejuntame. Starkis
ne lydeka, dažnai tik prispaudžia masalą, lyg vydamas iš savo teritorijos, arba
ragauja kaip ešerys. Jei masalas atrodo įtartinai ar nepakankamai tikroviškas,
jis tik suspaudžia guminuką sekundės dalį iltiniais dantimis ir staiga
paleidžia. Mažiau jautresnė įranga ir
kibimo nepajausite ar nespėsite pakirsti. Aišku būna dienų, kad ir su
geriausiais įrankiais nieko negali padaryti ir baigta..
Valas tiktai pintas, dabar rinkoje
pasirodė 8 gyslų pinimo japoniškas pintas valas. Senasis 4 gyslų per didesnį atstumą kažkiek pasiduoda
tempimui, naujasis kaip rašo gamintojas, yra visiškai netamprus. Pats dar
nespėjau įsigyti, bet atsiliepimų teko girdėti labai teigiamų.
Užstorinti
valo tikrai neverta, užkirstas starkis nešoka kaip lašiša, nespaudžia viso
„gazo“, o tik bando prisispausti prie dugno, toli neidamas į šoną. Gaudau ritės
stabdį priveržęs, bet kai reikia visada spėju atleisti.
Apie 70% kibimų būna būtent už
galvakablio, todėl reikia dėti vienšakį ar trišakį papildomą kabliuką. Bet starkis
turi labai stiprų sukandimą, kada nors, jei kils kokių abejonių, galite
patikrini įkišdami pirštą. Į segtuką irgi būtina atkreipti nemažesnį dėmesį.
Tokia pačia jėga suspaudžia ir segtuką, tas blogas bruožas kartais leidžia
pasprukti su „auskaru“ lūpoje. Segtukai turėtų būti ne patys mažiausi ir tikrai
iš gero plieno, ko ir labiausiai trūksta
mūsų žūklės rinkoje.
Nepamirškime ir graibšto. Lydekų žūklėj
niekada nenaudojau, kad ir kokios išmieros jos būtų. Kitas reikalas
starkiaujant, gan svarbus atributas. Starkis tikrai neparankus paimti ranka,
galva mažytė, dygliai pasišiaušę, žiaunų dangteliai kai peiliai. Ir dar mėgėjas
pasipurtyti prie valties. Kad ir ne
visai malonus atsitikimas.. Kartą kompanionas traukia savo gyvenimo ilčiadantį,
griebiu graibštą, žuvis įvirsta, pradedu kelti, išvirsta iš graišto ir
papildomas kabliukas įsisega į tinkliuką, lėtas ir galingas pasipūrtymas ir
ilgas pyyyyypt... Turėjau tik vieną pasiteisinimą, kad įrankis ne mano, aš
tokių su virvute priekyje sudedamų graibštų nenaudoju. Aišku tai nenuramino,
įgelia dar iki šios dienos. Dar ir bandė atsirevanšuoti, kai traukiau savo, kol
kas, didžiausią plėšrūną. Sakau kišk graibštą, pareiškė, kad jo visai nepaėmė į
žvejybą. Gerai , kad tądien sėkmės deivė buvo su manimi. Kai pakišau ranką po
pilvu ir pakėliau žuvį į orą, tuo momentu guminukas išlėkė iš nasrų...Būtų
kvailoka paleisti svajonių žuvį dėl įrankių kaltės.
Apie orus, tai pastebėjau, kad šios žuvys
nemėgsta stipraus vėjo. Matyt, jiems nepatinka smarkiai banguojantis vanduo. Kaip
ir visos kitos žuvys, jie labai jautrūs slėgio svyravimams. Kimba tiek
apsiniaukusiu, tiek saulėtu oru, bet apsiniaukusią dieną kibimų dažniausiai būna
šiek tiek daugiau ir kimba visą dieną. Kai oras saulėtas, labiau pasireiškia rytinis-vakarinis kibimai.
Nekartą
įsitikinau, kad staigus atšalimas irgi ne į naudą. Per mėnulio pilnatį
stengiuosi nevažiuoti, bet jei mėnulio kraštelis nukąstas arba dar priešpilnis,
pasitaiko geriausios žvejybos.
Vidurvasarį
išryškėja rytinis- vakarinis sukilimai. Vidury dienos galima ramiai išsitiesus
snūstelti.
Aišku pastebėjimų labai daug, galima
parašyti daugybę puslapių apie tai, bet per sezoną išvažiuoji starkiauti
dešimt, geriausiu atveju penkiolika žvejybų ir sukoncentruoti visus faktorius,
visas mintis yra labai sunku, beje kai tų kibimų nebūna tiek kiek nuvažiavus į Nemuno
žemupy.
Reziumuojant galėčiau pasakyti, kad
smagiausia ši žūklė tai pajusti tą specifinį stuktelėjimą. Nesuprantu žvejų
kurie gaudo starkius velkiaudami ar su plūdine. Dar būna kai starkis kartoja
smūgius su kiekvienu masalo pakėlimu nuo dugno ir galiausiai sėda. Tada tikrai sukyla azartas ir adrenalinas užplūsta
kraują. Belieka tik užjausti plūdininkus ar dugninės mėgėjus, jie niekada
nejaučia kibimo jutimo refleksais, o tik regos pagalba. Tas bukas smūgis
vilioja dar kartą pajausti ir neduoda ramiai gyventi versdamas sugrįžti vėl ir
vėl į vietas, kurias matome ilgais žiemos vakarais prieš užmiegant.
Manau, kad jau pradedu suprasti kur ir kaip
turi atrodyti didžiojo starkio ganykla, bet šitą vienintelę mažą paslaptėlę
norėčiau pasilikti sau. Juk tada ir straipsnio pavadinimas netektų prasmės...
GB
