sausio 11, 2016

ŽIEMA ne RUDUO



Šlakių ir lašišų spiningavimas šaltuoju sezonu
1 dalis - KUR?


Sausio pirmoji jau čia, dauguma mūsų nekantrauja arba užsiropšti ant tokio reto paskutiniu metu ledo arba veržiasi prie upių ir upelių.  Tačiau sparčiausiai populiarėja būtent lašišų ir šlakių spiningavimas.
Tiesa, manantys, kad pažvejoję rudenį ir įgiję patirties, taip pat sėkmingai pratęs sezoną žiemą - neretai nusivilia. Ir tai dėsninga. Nes žiema – ne ruduo.


Žuvys tos pačios, bet jų elgsena pakitusi. Ir tai kas pasiteisina rudenį – nebeveikia. Žuvys ypač tampriai susiję su aplinka, kurioje gyvena. Jau įvykęs nerštas, nukritusi vandens temperatūra ir todėl smarkiai sulėtėjęs upių ir upelių ekosistemų gyvenimas lemia pakitusią lašišų ir šlakių elgseną ir motyvaciją kibimui.
Ar lašišos ir šlakiai keičia buvimo vietas, kaip jų aktyvumą veikia orai, ar reikia keisti masalus, o gal reikalingi kitokie masalų pravedimo būdai? Atsakymus į šiuos ir ne tik klausimus pabandysime surasti kalbindami Anatolijų Ostapenko(toliau A.O.). 


Anatolijų pažista visi, kas mėgsta lašišinių žuvų gaudymą, tiek spinigaujant, tiek ir museline. Tikiuosi, tai padės atsakyti į klausimus, kylančius visų pirma ieškantiems ir bandantiems, bet esu įsitikinęs, kad ir jau ne vienerius metus sėkmingai gaudantys, taip pat atras nemažai naujo ir naudingo.

·      Visų pirma, ką manai, apie jau praėjusį rudenį? Nemažai meškeriotojų atvirai reiškė nusivylimą nedideliu žuvų skaičiumi ir silpnu kibimu.
Kokios galėtų būti to priežastys?
A.O.: Šį rudenį lašišinių žuvų “užėjimas” licencinio sezono metu buvo labai prastas, tiksliau galima sakyti jo beveik nebuvo. Žvejybos sezonas buvo visiškai nestabilus. Nemažai žuvies užėjo jau praėjus beveik mėnesiui po draudimo pradžios. Manau tam įtakos turėjo visų pirma labai šiltas ruduo ir žemas vandens lygis upėse. Net klimatologai šį rudenį įvardijo kaip vieną šilčiausių rudens sezonų per stebėjimo istoriją.  Krintanti vandens temperatūra ir kylantis/ aukštas vandens lygis yra pagrindiniai veiksniai skatinantys šių žuvų migraciją. Bet taip pat norėčiau pabrėžti, kad ir žvejų verslininkų nuolat įmerkti tinklai kuršių mariose daro savo juodą darbą. Esant ramiems orams, šie tinklai tiesiog užtveria kelius migruojančioms žuvims ir į upes atplaukia tik “likučiai”. Deja.

·      Ar tai reiškia, kad ir žiemos sezonas bus toks pats prastas? Ar vis dėlto galima tikėtis sėkmingo kibimo ir trofėjinių laimikių šią žiemą?
A.O. Galima visada J. Kadangi šiemet buvo žemas vanduo ir žuvis iš tiesų pradėjo migruoti vėlai, tai nulėmė vėlyvą nerštą. Asmeniškai manau, kad po neršto lašišos kurį laiką saugo savo lizdus. Savo ruožtu tai neišvengiamai sąlygos ilgesnį žuvies užsibuvimą upėse. Tai geros naujienos man ir kitiems spiningaujantiems žiemą. Prognozuočiau gerą perspektyvą žiemos sezonui. Juolab, kol kas panašu, kad ir orai spiningavimui bus dėkingi (nusispjaunam triskart per petį). Drąsiai sakyčiau, kad persprektyviausia upė bus Neris, nes būtent Neries intakuose ir santakose buvo gausiausias, sėkmingiausias nerštas šiemet ir turėtų būti užsilikę gausiausia žuvies. Neryje lašišos tikrai turėtų užsilikti iki pat vėlyvo pavasario. Vadinasi turėsim pakankamai daug laiko šių žuvų medžioklei.
  • Geros naujienos. Tuomet telieka išmokti žuvis susirasti ir pagauti ar ne? Neturintiems daug patirties šaltuoju metu, svarbiausias klausimas yra be abejo kur ieškoti lašišų ir šlakių? Į ką patartum atkreipti dėmesį kiekvienam ieškančiam žiemą perspektyvių, žvejų žargonu vadinamų šimtaprocentinių vietų?
A.O.: Jeigu planuojate gaudyti populiarioje upės atkarpoje, ypač netoli miesto, tuomet pats geriausias rodiklis – ištrypta pakrantė J.  Daug kam gali sukelti šypseną, bet tai tiesa. Norinčių šią žuvį pagauti pakanka ir geriausios vietos greit susižinomos ir atrandamos, todėl dažnai lankomos J.
Todėl būkite geru pėdsekiu J. Tai paprasčiausias būdas susirasti vietas pradžiai.
Jeigu labiau tradiciškai – tuomet pirmenybę teikčiau vietoms netoli intakų. Būtent čia būna didžiausia nerštaviečių koncentracija ir žiemoja žuvis po neršto.
Tačiau reikia turėti omenyje, kad žiemą/pavasarį žuvies stovėjimo vieta keičiasi. Žuvys praradusios daug jėgų, todėl renkasi ramesnes, lygios srovės atkarpas, dažnai smėlėtu dugnu. Dar papildyčiau, kad grįžtamosios srovės taip pat ir per didelio gylio (tarkim 2-3m) buvimas tikrai nėra geras ženklas. Lašišos ir šlakiai vengia grįžtamosios srovės ir akivaizdžių gilių duobių. Pasitaiko pagauti giliose duobese ties taip vadinamais įėjimais/išėjimais. Bet mano nuomone tai daugiau išimtis. Šimtaprocentinėmis vietomis to nepavadinčiau. Optimalus gylis mano įsitikinimu – pusantro/du metrai. Be abejo upės dydis taip pat turi įtakos.
Neretai žuvys pagaunamos ir gerokai sekliau, bet tai nereiškia, kad žuvys būtent ten laikosi. Jos tiesiog išplaukia į seklumas medžioti arba atseka masalą iš gilesnės vietos ir užkimba sekliau. Yra metas kada šlakius sėkmingiau gaudyti sekliai, bet apie tai kiek vėliau.
·      O ar yra vietų, kurios būna sėkmingos nepriklausomai nuo sezono?
A.O.: Taip yra vietų, kurios yra universalios ir atneša sėkmę tiek rudens, tiek žiemos ar pavasario sezonu. Tai “klasika” – vietos virs slenksčių, rėvų. Čia visuomet yra deguonies prisodrinto vandens ir dugne išplautų nelygumų, suteikiančių žuviai galimybę užsiglausti nuo srovės neeikvojant papildomos energijos. Tačiau jeigu rudenį žemiau slenksčių taip pat verta nuolat tikrinti, žiemą ir pavasarį atvirkščiai - žuvys čia “stoja” retai.
Spiningaujant viršrėvyje svarbu mokėti kuo tiksliau identifikuoti būtent vietą,  kur žuviai patogu stovėti, taip vadinamoje kišenėje, kur srovė arti dugno sulėtėja. Kaip taisyklė tai būna visai prieš slenkstį, dugnui pradedant kilti aukštyn.
Jeigu ruožas negilus - patarčiau ieškoti nuskendusių medžių, kur žuvis gali pasislėpti, ypač saulėtu oru.


Medžiai krante taip pat suteikia šešėlį, kuris saulėtu metu yra žuviai parankus, leidžia jausti saugiai. Na ir be abejo, galioja kontrasto principas. Tarkim driekiasi ilga sekli smėlėta atkarpa ir staiga upė susiaurėja, toje vietoje susidaro dugno pagilėjimas. Tokioje vietoje praktiškai garantuotai turėtų stabtelėti lašišos ir šlakiai. Arba vėlgi beveik identiška atkarpa ir arčiau vieno kranto driekiasi upės tėkmės išgraužta gilesnė, atkarpa taip vadinama rina. Labai perspektyvi vieta. Tokias vietas būtina nuodugniai tikrinti. Didelę įtaką turi ir kranto pasirinkimas ir atitinkamai masalo parinkimas ir jo pravedimas, bet apie tai jau galima atskirą straipsnį parasyti ko gero J. (Ką būtinai ir padarysime...).

·      Man ne kartą yra pasitaikę, kuomet trofėjinė žuvis žiemą pagaunama ruože, kuriame slėptuvių, atrodytų, apskritai nėra. Tiesiog lygus dugnas ir vientisa rami srovė. Tai dėsninga ar išimtis?
A.O.: Tokius ruožus mes vadiname nelietuviškai “barchanais”. Dėl panašumo į dykumų smėlynus, tik po vandeniu. Barchnai lašišų bei šlakių žiemą iš tiesų mėgstami būtent dėl vyraujančios lygios, nestiprios srovės ir patogumo medžioti(viskas puikiai matosi). Tačiau ir tokiose vietose dugnas tikrai nėra lygus. Tiksliau ne idealiai lygus. Visada yra nuvytusių žolių kupstai, srovės išplauti smėlio nelygumai ir pan.
Taip tie nelygumai mažiau išreikšti, bet žuviai matyt to pakanka. Norint sėkmingai meškerioti tokiose vietose reikia puikiai žinoti dugną ir turėti supratimą kur tiksliai žuvis laikysis, nes tokie ruožai ne taip lengvai skaitomi pirmą kartą prie jų atsidūrus ir neretai užima nemažą plotą.
Priešingu atveju galima veltui prašukuoti visą atkarpą, tuo tarpu konkrečiam taške esančiai lašišai, kuri tuo metu nėra aktyvi, tiesiog nepaduosite reikalingo masalo patogiai ir liksite be kibimo.


·      Grįžtant prie santakų kaip ypač perspektyvių, ar gali patarti kiek toli žemiau santakos verta tikrinti? Kiek tęsiasi perpektyviausias ruožas?
A.O.: Visų pirma pataisysiu, kad perspektyvi vieta yra ne tik žemiau, bet ir aukščiau santakos. Žuvis nusiridenusi iš intakų, neretai randa vietas is karto žemiau jau užimtas ir todėl (ypač smulkesnė žuvis pvz šlakiai) priversta plaukti ir stabtelėti kiek aukščiau santakos.  Be abejo tik jeigu ten yra tinkama vieta. O šiaip mano nuomone kilometras virš santakos ir iki keleto kilometrų žemiau santakos yra perspektyviausia atkarpa.


·      Dabar turbūt pats populiariausias ir paprasčiausias būdas ieškant naujų vietų – tiesiog vadovautis maps.lt palydovinėm nuotraukom. Jau minėjai, kad intakai ir vietos netoli jų yra geriausios atkarpos. Taip pat vietos virš rėvų. Į ką dar vertėtų atkreipti dėmesį tokiu atveju? Kokie ruožai tavo nuomone perspektyvesni – lygios atkarpos, ar tvirkščiai upės kilpos su duobėmis?
A.O.: Na kilpuoti ruožai nėra mano mėgstamiausi. Kilpos reiškia, kad vaga nuolat keičia kryptį nuo vieno kranto prie kito. Todėl čia patogu patikrinti tik dalį vietų, jeigu aišku nėra galimybės keisti kranto. Čia taip pat nesitikiu didesnės žuvų koncentracijos. Na stovės viena ar dvi žuvys ties įėjimu ar išėjimu prie duobių, tuo tarpu lygiame teisingame ruože dažniau rasim daugiau nei keleta žuvų. Ir jos visos bus pasiekiamos gaudant nuo jums patogaus kranto. Neužtenka lašišą surasti, reikia dar ir pasiekti J.
 
  • Tokiu atveju iš karto prašosi klausimas, kuris daug kam iškyla. Ar lašišos ir šlakiai žuvys žiemodami ir besiridendami žemyn apskritai linkusios koncentruotis?
A.O.: Be abejo taip.  Koncentruojasi nedidelėmis grupėmis. Reikia suprasti, kad vyksta ta pati migracija tik atvirkščia kryptimi, be abejo migracijos tempas lėtesnis, nes lašišos turi mažiau energijos ir priverstos dažniau stoviniuoti, atgauti jegas. Žuvys besiridendamos stengiasi stabtelėti patogiose vietose. Na nelipa viena kitai visiškai “ant galvos”, bet jei vieta patogi, joje tikrai stabtels ne viena žuvis.
Vienas, kitas metras i šoną ir galimybė pagauti kitą žuvį tikrai yra. Lemiamas faktorius taip pat yra atstumas tarp patogių vietų. Kuo didesni atstumai, tuo labiau koncentruotis teks žuviai.

·      Vadinasi pagavus žuvį ar sulaukus kibimo verta nuodugniai prašukuoti ir plotą šalia?
A.O. : Taip, būtinai. Viena dažniausių klaidų, kurias pastebiu prie upės, kuomet žvejys sulaukęs kibimo arba net ir pagavęs žuvį susivynioja spiningą ir važiuoja į kita vietą arba tiesiog švęsti J. Pageidautina be abejo duoti trumpą atokvėpį, ypač “patriukšmavus” traukiant. Bet tikrai nereikia bėgti į sekančią vietą.
Jeigu suradot žuvį - vadinasi ši vieta dabar “dirba” ir galimybės, pagauti čia ir dabar nemažos. Na ne 100%, nebent jūs tikras profesionalas J. Be abejo reikia turėti omenyje vietos plotą.  Tarkim aukščiau pasakyta negalioja mažesniems upeliams. Čia stambi žuvis tiesiog neturi vietos ir galimybių koncentruotis.
Taip pat patarčiau neskubėti keisti perpektyvios vietos, net jei  tą dieną nesulaukėte joje kibimo. Esu įsitikinęs, kad žiemą ir pavasarį egzistuoja aiškiai išreikštas žuvies aktyvumo pikas. Jis trunka maždaug nuo 11:00 iki 14:00, t.y. būtent kuomet saulė yra aukščiausiai. Ne kartą pasitaikė atvažiavus prie upės tuo laiku sulaukti kibimo ir ne vieno, nors kitų žvejų čia buvo gaudyta nuo ryto ir nematyta jokių žuvies buvimo pėdsakų. Ar tai susiję su žuvies migracijos suintensyvėjimu tomis valandomis, ar tiesiog jau esanti toje vietoje žuvis suaktyvėja, sunku pasakyti. Greičiausiai įtakoja ir viena ir kita. Man šis laikas tikrai rezultatyviausias. Tuo tarpu nemažai spiningautojų šį laiką tiesiog leidžia veltui pervažiuodami iš vienos vietos į kitą. 



·      Tarp lašišas meškeriojančių žvejų egzistuoja dvi skirtingos stovyklos Vieni stengiasi gaudyti išimtinai patikrintose vietose. Kiti nuolat siekia atrasti dar negaudytų, naujų vietų. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu? Kas labiau pasiteisina? Ir apskritai ar realu tose keliose, daugeliui žinomose upėse mūsų Lietuvėlėje rasti “neatrastų, nenugaudytų” vietų?
A.O.: Vienareikšmiško atsakymo neturiu. Aš pagaunu ir vienu, ir kitu atveju J. Sakyčiau priklauso nuo paties žvejo požiūrio ir ko gero turimo laisvalaikio. Naujų vietų paieška atima nemažai laiko. Pastoviai gaudant žinomose vietose, galimybių pagauti žuvį tikrai daug. Daugelis meškeriotojų, tokiose vietose, tiesiog turi daugiau tikėjimo, čia esant žuvies. Tai labai svarbu ir motyvuoja. Tačiau netingint, įdėjus darbo, esant laiko ir suradus dar neatrastą vietą, kibimų kiekis ir laimikis dažnai viską atperka su kaupu. Čia žuvys kimba jau pirmu metimu ir tikrai įmanoma pagauti ne vieną , net ir ne dvi iš eilės. Ar tai verta sugaišto laiko, kuro ir energijos tokios vietos ieškant? Priklauso nuo žmogaus ir požiūrio į žvejybą.



·      Gerai su vietomis daugmaž aišku. O kaip tarkim oras? Ar verta planuojant žvejybą skirti didelį dėmesį orų prognozei? Akivaizdu, kad jeigu upė užšąlus, prie jos nėra ką veikti, bet kaip su orais visais kitais atvejais. Teko girdėti frazę, kad prie minusinės temperaturos lašišinė žuvis neaktyvi ir kibimo sulaukti beveik nerealu?
A.O.: Nesąmonė, minusinė temperatura tikrai ne kliūtis. Žuvis puikiai kimba ir plaukiant lytims prie minusinės temperatūros. Žinoma, gaudymo tai nepalengvina švelniai tariant, bet kibimo tai tikrai neįtakoja. Apsiniaukęs oras ar saulėta taip pat nėra kritiška. Daug svarbiau - dienos metas. Atsidurkite ten, kur yra žuvies, tinkamu dienos metu ir viskas priklausys tik nuo jūsų sugebėjimų. Saulėtas arba apsiniaukęs oras tiesiogiai įtakoja tik renkantis masalų spalvas ir pravedimo gylį. Patarimas – esant ypač bjauriam orui, smarkiems krituliams, stenkitės gaudyti arčiau dugno, nes tokiu metu žuvis linkusi prie jo “spaustis”. Taip pat pasirinkit ryškesnes spalvas. Na ir be abejo reikia suprasti, kad saulėtu metu, esant geram apšvietimui, žuvis bus atsargesnė, todėl nepakenks ir maskuotis, nemesti šešėlio į vandenį, tiesiog nelipti lašišai ar šlakiui ant galvos.  Be abejo ir metimai turėtų būti “iš toliau” nebaidant žuvies.

·      O kaip tuomet vandens lygis ir su tuo susijęs vandens skaidrumas? Ar tai įtakoja kibimą?
A.O.: Esu ne kartą įsitikinęs, kad tiesiogines itakos kibimui vandens lygis neturi. Bet lygis tiesiogiai įtakoja žuviai pasirenkant poilsio vietą. Tarkim kylant vandeniui jos linkusios spaustis prie vago krašto, ypač vidinio, ties posūkiais, kur srovė kiek silpnesnė. Rečiau rasite žuvį viduryje upės.
Vandens lygis ir skaidrumas vėlgi turi didžiausią įtaką renkantis masalus. Krentantis ir žemas vanduo verčia rinktis smulkesnius masalus. Skaidrėjantis vanduo – ne tokius ryškius. Ir atvirkščiai.


Ir pabaigai dar keletas patarimų, kurie kertasi su paplitusia nuomone.
Šaltuoju metų laiku, netikėtai sulaukus polaidžio, vanduo dėl temperatūrų skirtumo sluoksniuojasi ir paviršiuje nešamas, šviežias, polaidžio vanduo, nebūtinai reiškia drumstą vandenį arčiau dugno. Todėl kartais nepatingėkite, atrodytų staiga susidrumstusiame vandenyje, pabandyti gaudyti natūralios spalvos masalais, arčiau dugno. Rezultatas gali jus maloniai nustebinti J. Dar vienas pastebėjimas – šylant orui, pastebėjus, kad pradėjo judėti varlės - būtinai atkreipkite dėmesį į seklesnes upės vietas, vietas ties stačiais, srovės plaunamais upių krantais, šalia senvagių ar užlietų pievų. Ypač šlakiams varlės tuo metu yra įprastas laimikis ir jas medžiodami jie reguliariai išplaukia į tokias vietas “pasiganyti”. Todėl patikrinkite ir seklumas šalia įprastų gilesnių vietų, taip pat nepatingėkite pravesti masalą aukščiau nuo dugno, viduryje vandens, kartais net beveik paviršiumi.

·      Na ir pabaigai gal galėtum nubrėžti esminius pagrindus renkantis masalas šaltuoju sezonu? Kas ateinantį sezoną turėtų “suveikti” gaudant lašišas ir šlakius?
A.O.:Be abejo. Žinom, kad lašišos atplaukusios į gėlą vandenį praktiškai nebesimaitina. Šlakiai priešingai, ypač po neršto puikiai maitinasi, siekdami greičiau atgauti jėgas. Kadangi šiemet ruduo ir kol kas žiema yra tikrai šilti, natūralaus maisto, visų pirma varlių, taip pat ir mailiaus, yra apstu ir šlakiai greitai prie to prisitaiko. Todėl manau, kad ypač šlakių žvejyboje natūralių spalvų masalai turėtų tikrai būti sėkmingesni.
Lašišas tuo tarpu reikia labiau provokuoti, todėl masalams reikalingas ryškesnis akcentas.

·      Iš to reikia suprasti, kad einant prie upės verta tikslingai orientuotis į vieną arba kitą žuvį, kurios buvimo tikiesi toje vietoje?
A.O: Taip, jau ne vieną sezoną tai darau tikslingai ir tai pasiteisina. Patikrini vietą ryškesniu vobleriu ir pagauni lašišą, jeigu pasikeiti masalą į natūralaus atpalvio ir patikrini iš naujo - neretai dar pakliūna šlakis ir kartais ne vienas. Nes šlakis maitindamasis labiau reaguoja į maisto objektą primenantį masalą. Ir kurį laiką besimaitindamas labiau suvokia, kad, taip sakant, oranžinės žuvys toje upėje negyvena J.
Supraskite teisingai – jeigu vandens matomumas geras - ir natūralios spalvos masalas, blankus, blizgus sidabras(arba auksas saulėtą dieną), taip pat gali išprovokuoti ir lašišą, ypač pravestas maksimaliai arti jos ir jai patogiu kampu. Bet ryškesnis akcentas yra parankiau, nes lašiša, netekusi didelės dalies jėgų, neturi motyvacijos vaikytis natūralų, mažiau pastebimą masalą. Mūsų lietuviškos lašišos sukaria vieną ilgiausių atstumų iki nerštaviečių, ypač į Neries aukštupį ir Žeimeną. Ir tikrai praranda labai daug energijos. Teko skaityti, kad žuvys praranda iki 70-80% sukauptos riebalų masės. Tokia nusilpusi žuvis be reikalo ir uodegos nepajudins. Todėl pasikartosiu - lašišas reikia provokuoti. Arba spalva arba masalo darbu.
·      Labai dėkui už patarimus ir manau iki sekančio pokalbio

AudriusV

P.S.: Sekantį kartą apie tai kaip kuo tiksliau parinkti masalo modelį ir spalvą pagal žvejybos sąlygas, bei kaip teisingai paduoti masalą žuviai tam tikrose vietoje. Jeigu turi klausimų, į kuriuos norėtum sulaukti atsakymų - drąsiai klausk facebook chat’e ir būtinai pasistengsim išsamiai atsakyti.