Viskas
prasidejo dar vaikystėje..Kai vasarodavau kaime, sunku būdavo mane nutemti
daržų ravėti, ne todėl, kad bijojau
darbo, bet tas beatodairiškas vandens potraukis ir jo nežinomu gyventoju magija
trauke mane kaip magnetas. Galbūt tai užkoduota genuose, o gal kažkoks adrenalino
potraukis organizmui išreikštas tokia forma. Bet greičiausiai tai meile gamtai,
laisvės pojūtis ir t.t.
Po ilgu klaidžiojimų, atsitiktinių žūklių,
susirgau šitą „liga‘ aukščiausia forma, pradėjau gaudyti reguliariai. Pradžia
buvo kaip ir daugeliui, su senąja gerąja Ufimka-21 švaistydavau blizges palei
meldų liniją ir kaip nekeista pagaudavau. Bet kažkada, prieš kokį gerą
dešimtmetį pusbrolis parodė silikoninį Mans firmos riperį, sidabrinį su juoda
nugarėle, gal kokių 4 cm ilgio, aišku žiūrėjau į tokį masalą labai itartinai..Teko
pabandyti..dabar stovinčiam vandenį „silikoną‘ naudoju 90 procentų gal ir
daugiau..Aišku tada gaudymo vietos nepasikeitė, bet pastebėjau vieną įdomų
dalyką. Nemažai kibimų sulaukdavau tik užmetus, kai masalas leisdavosi į dugną.
Maniau tik šiaip atsitiktinumai, kad lydeka sureaguoja į ką tik pliumptelėjusi masalą vandenin.
Pradėjau domėtis ir galiausiai supratau, kad plėšrūną domina sklendžianti
žuvytė žemyn. Ar tai imituoja sužeistą žuvį ar bandančią pasislėpti tarp
sąžalynų auką, belieka tai spręsti lydekai pačiai. Esmė, kad šokdinant masalą
dugnu, kibimų padaugėjo keleriopai. Bet porą sezonų pagaudžius, nesugebėjau
perlipti per tris kilogramus..
Nukrypstant nuo temos, norėjau paskirstyti
žvejų kategorijas... Vieni važiuoja į žūklę pailsėti gamtoje, kiti normaliai
pabaliavoti ,linksmai praleisti laiką, rimtesni sulaukti begalės kibimų, dar
kiti net bijo pagalvoti kaip reikės grįžti namo be žuvies. Save norėčiau
priskirti prie žvejų svajojančių apie rekordinį laimikį. Kaip man sekasi,
vertinti neapsiimu, vis dar laukiu savo išsvajotosios. Nors keletą egzempliorių
Lietuvos telkinių mastu pavyko suvilioti.
Reikėjo keisti taktiką, pradėjau
šniukštinėtis, ieškoti rimtų spiningautojų, informacijos. Akis užkliuvo ties
vilniečių klubo „Esox“ spiningautojais, kurie buvo, „visa galva“ pasistūmėję į
priekį. Likimas suvedė su žmogum, iš kurio porą metų teko nemažai ko išmokti.
Manau tas žvejys yra iš didžiosios raidės, ne vien dėl to, kad turi talentą
užuosti laimikį, bet ir dar vieną dalyką, bene svarbiausią iš jo išmokau, kurį
verta parašyti reziumuojant, straipsnio pabaigoje..
Taipogi
lydekas taip pat skirstau į dvi kategorijas, taip vadinamas seliavines ir upines ar ežeriokų tipo, pastarosios manęs
visiškai nedomina, netgi atvirkščiai , užkibusi dar ir sunervina. Pavyzdžiui gaudai starkį ežere arba
salatį upėje, ir štai tau siurprizas,
išsiverčia žalias šonas...
Na o
dabar pirmyn apie žvejybą, taktiką, masalus, kibimą ir t.t.
Taigi
prasidėjo kitas etapas. Nugirdau apie sėklius pavasarį ir niekam
nereklamuojant, kad nesijuoktų pamatę svaidantį kažkokią gumą, ežero viduryję,
kolegos gali ir nesuprasti..taip, taip, dabar juokinga, bet tada buvo toks aplinkinių
žvejų supratimas. Nusprendžiau pabandyti vienas. Gavau Skaisčio ežero su
išraiškingu dugno reljefu, tyvuliuojančio Trakų rajone, neblogą batimetrinį
planą. Pasiskolinau iš draugo echolotą, daviklį pakabinau ant virvutės su
svarmeniu. Ir štai jau irkluoju į ežero platumoje esantį sėklių. Gylis šokteli
iš 18 iki 1m. Pirmas inkaro nuleidimas, gal trečias metimas, ir stukt..yra, bingo
3,7 kg. Rekordas. Manau nebereikėtų klausti ar vėliau dar teko „šukuoti“ palei
nendrių linija.
Didžiųjų
lydekų sezonas prasideda ne iš karto. Kai vandens paviršius įšyla bent jau iki
8 laipsnių. Temperatūrą reikėtų vertinti 8-9 h ryte, po to pašildžius
saulutei termometras vandens paviršiuje gali
šoktelti net 5-6 laipsniais. Tai bus tik maksimum puse metro gylio parodymai..
Liaudiškai tariant kai pražysta ievos jau gali tikėtis kažko rimtesnio. Datą
būtų sunku įvardinti, bet per eilę metų pastebėjau, kad ir koks buvo šaltas
pavasaris, žiūrėk jau 20 laipsnių ir viskas atsistoja į savo vietas. Viskas
priklauso kada išneršia lydekos ir kada pradeda neršti ešeriai. Kibimo bumas
ant kalnelių prasideda per ešerių tuoktuves, o tiksliau gal jau ir po jų. Kai
lieka budėti ešerių patinėliai „žolinukai“.
Būna
neiškentęs nuleki iškart po draudimo į didesnį ežerą, įkerti porą „budinčių“
lydekaičių, o malonumo jokio, jau nekalbu apie adrenaliną. Trauki ir galvoji ar
čia pagalys ar žuvis, jokio judesio, tik iškėlus į paviršių truputį pasimuisto.
Galbūt dar neatsigavę po neršto, ar tai vanduo dar labai šaltas . Po neršto
manau jos pasitraukia į gylį pailsėti, nes yra tekę rasti pilve ir vėgėlę ir stintelių,
seliavų. Bet tai tik prielaida, kitos galbūt iš karto atplaukia ir atsistoja ant
sėkliaus šlaito. Lūkuriuoja kol atplauks lengvas ir gausus grobis ir tinkamas
oras šaltakraujam gyviui.
Kad
maitinasi neršiančiais ešeriais abejonių nekyla, pernai apie 7 kg laimikio
pilve radau net 51 ešeriuką! Atsiganiusios ešeriais po neršto, jos palieka
seklumas ir pasitraukia į gylius, palikusios budinčias taip vadinamas „silkes“
iki 2 kg. Aišku gali pasitaikyti išimčių, bet tai jau nebus tikslinga didžiųjų
medžioklė.
Dėl
oro, tai norėčiau paminėti trumpai, jei pučia stiprokas pietys ar pietryčių
vėjas, saulutė dažnokai išlenda pro baltus debesėlius, skaitykit kozerinis
tūzas jūsų rankose, belieka tik gerai sužaisti partiją. Tokiu oru didžiosios
tiesiog pašėlsta. Esu pagavęs monstriukų ir per visišką štilių, bet kibimų
gausa tikrai nusileidžia prieš tai aprašytam oreliui.
Pradžiai
reikėtų pasirinkti tinkamą vandens telkinį. Pamėgau gaudyti vidutinio gylio
telkiniuose su išraiškingu dugno reljefu. Praktika rodo, kad gilieji ežerai
tokie kaip Asveja, Tauragnai ar Baltieji Lakajai pavasarį nėra itin
perspektyvūs. Pastarajame gaudžiau ne vieną pavasarį, bet pavyko „pakelti“ tik
vieną virš septynių kilogramų margašonę.
Kitais atvejais perlipti per 3-4 kg labai sunku. Manau, kad tokio tipo
telkiniuose, didžiosios prie sėklių neužsilaiko, neria į gelmes paskui savo
mėgstamą maistą – seliavą.
Kur
gaudyti, turbūt vienas pirmųjų klausimų kylantis kiekvienam. Aišku ir
sunkiausiai atsakyti, reikia daug
praktikos ir netgi pažinti seklumą.
Valties
pastatymas turi labai didelę reikšmę. Aš įsitikinęs, kad netgi kelių metrų
atstumas, daug ką lemia. Tai paliudija ir vienas atsitikimas. Gaudėm su
bendraminčiais dvejom valtimis. Kita valtis užsiinkasavo ant kalnelio šlaito
kaip priklauso. Žiūrim jau traukia apie 4 kilogramų margašonę.. Apiplaukėm kolegas
ir stebėdami dugno reljefą, vedami šešto jausmo sustojom per saugų metimo
atstumą, kur tikrai atrodė perspektyvu. Ir jau pirmais metimais su draugu vienu metu traukėm 7
ir 7,5kg gražuoles. Po to sekė serija kibimų, dar ir dar. Viso dviese per
valandą ištraukėm iš tos vietos apie 15 dandytųjų nuo 2 kg. Kur dar
nerealizuoti kibimai. Mūsų kolegos bandė šturmuoti kalnelį iš visų pusių , bet
nieko taip ir daugiau jiems nepavyko suvilioti, nors ir gaudė tais pačiais
masalais.
Kitas
pastebėjimas statistinio pobūdžio, visi mano trofėjiniai laimikiai tarp 8-12
kg. pagauti būtent kai aš pats sėdėjau už valties „vairo“. Kiti galvoja , kad
didelė lydeka tik atsitiktinumo reikalas, dabar esu įsitikinęs, kad galima
atsekti jų buveinę. Manau jau pradedu suprasti kaip atrasti didžiųjų lankymosi
vietas, bet keletą paslapčių norėčiau pasilikti sau. Sakyčiau, kad užtenka
žmogų atvesti į teisingą kelią, o įgūdžius turėtų patys įgyti savo patirtimi.
Pagrindinės taisyklės kelios, reikėtų
inkaruotis giliau ir mėtyti į šlaitą. Esu skaitęs straipsnių, kuriuose vieni
rašo, kad plėšrūnės stovi pavėjinėj kalnelio pusėj, kiti sako, kad jei kepina
saulutė, žuvis stovi iš šešėlio pusės. Mano nuomonė kita. Aštriadantės
kiekvienais metais papuola panašiose vietose, matyt ten joms tinkamas dugno
reljefas, augmenija, ešerių nerštavietės ir t.t. Bet čia tik mano nuomonė..
Masalo
pravedimas irgi gali būti labai įvairus. Populiariausias 4-5 ritės staigūs pasukimai
ir pauzė.
95
atvejai iš 100 lydeka atakuoja besileidžiantį masalą. Galima timtelt, tada
guminukas šokteli nuo dugno ir suvyniojate laisva valą. Taip pat vilkti masalą
dugnu, kaitalioti šuoliukų greitį, aukštį ir t.t.
Pravedimo
būdų gali būti begalė. Kiekvienas žvejas turi savo trukimo būdą. Kad ir
pavyzdžiui vienas geras draugas, atrodo kad ne spiningas rankoje, o špaga bando
nukauti savo priešininką. Kiek kartų bandžiau pakartoti kažką panašaus, niekaip
nesigavo.
Vis
dažniau pamėginu tvičingauti, manau tai tikrai perspektyvus gaudymo būdas,
turintis perspektyvas, bet tai jau
atskira tema kitame pasakojime. Taisyklė viena, niekada nereikia apsiriboti
vienu gaudymo būdu. Kuo platesnis asortimentas, tuo daugiau pirkėjų...
Paprastai
lydekas gaudau su riperinio tipo guminukais. Taip vadinamų „kopyta“ formos ar
tvisterių nenaudoju, nors manau, kad kai kuriais atvejais tikrai sudirbtų. Guminukas
susideda iš daugelio aspektų, tai silikono kietumas(konsistencija), forma,
uodegėlės forma ir be abejo spalva.
Pavyzdžiui,
kol vanduo dar šaltas, geriau dirba šaltos, natūralios spalvos ir tankūs
uodegėlės virpesiai. Vėliau pradeda dirbti tamsūs, tai tepalinio spalvinimo
arba ryškūs, tai salotiniai, provokuojantys guminukai. Visų spalvų
neišvardinsiu, o ir mados kiekvienais metais keičiasi. Nors rusų literatūroj
dažnai tenka skaityti, kad spalva neturi reikšmės, tik masalo darbas. Aš su
tokia nuomone kategoriškai nesutinku.
Paprasčiausiai
reikia eksperimentuoti ir nebijoti pačių neįtikinamiausių spalvų. Galvakablio
svoris turi nemažesnę reikšmę. Kaip ir vienas
atsitikimas..
Išplaukėm
vieną gegužės rytmety su senu draugu... pirmas sustojimas, gal antras metimas
turiu, apie 7 kg gražuole jau rankose, foto sesija ir į gimtąją stichiją. Dar
du metimai, opa – apie 4 kg. Tos dienos septintas metimas dar viena panaši.
Nuotaika puiki, tik iš po vakar nuo tiek adrenalino jau nuovargis pradėjo
jaustis, dešimtas metimas , duslus stukt, gera, stovi vietoj, keletą sekundžių
ir paleido...pypt. Pasižiūriu į kolegą, jau pradėjo šiek tiek jaudintis,
nervingi judesiai ir t.t. Šiandien kibimo dar nematė, bet ir ne taip jau ilgai
gaudėm.. Prisėdam, sulyginam masalus, gumos identiškos, gaudo žmogus irgi ne
pirmą dieną. Akis užkliūna už galvakablio. Kokia gramatūra, jis 14g, mano 11g.
Pasikeičia su atsarga į 10g, pirmas metimas į tą pusę kur turėjau kibimą, yra,
lygiai 10 kg. Belieka tik pasveikint draugą, vis dėl to asmeninis rekordas..
Galima
sakyti , kad sutapimas, bet aš taip nemanau, kartais nori lėtesnio masalo
sklendimo ir tiek.
Apie
įrangą irgi reikėtų apibendrinti trumpai. Reikalingas echolotas, pakanka
paprasto, vieno spindulio, kad galėtum tiksliau pastatyti valtį. Kuo didesnė
ekrano raiška, tuo maloniau stebėti prietaisą. Svarbu gerai matyti dugno
perkritimus. Gaudant pačiuose didžiausiuose ežeruose nepakenks ir GPS
prietaisas, sutaupysit laiko norint atrasti reikiamą seklumą. Valtis, kad du
žmonės jaustųsi patogiai. Jei gaudysite kateryje ar šiaip didelėje valtyje,
prarasite susiliejimą su gamta.
Kuo
aukštesni bortai, tuo žuvis atrodys mažesnė. Variklis turėtų būti, kad sukilus
bangai, galėtumėt ramiai grįžti į krantą, o ne kovot su banga nejudant į
priekį.
Spiningas
greitos akcijos, ilgis skonio reikalas. Aš asmeniškai jaučiu malonumą mėtant masalą ir varginant
žuvį su ilgu spiningu, nors kiti sako priešingai. Ritės pagrindiniai
reikalavimai tai tolygus valo klojimas ir stabdžio darbas.
Taigi
reziumuojant, norėjau pasakyti, ko išmokė mane ankščiau minėtas žvejas. Tai
paleisti laimikį atgal. Žinau savo kailiu, kad tai padaryti pirmą kartą yra
sunku, bet po to dūšią užlieja palaima.
Paimkit lydekų tiek kiek ištiktųjų tau reikia. Netemkit visko namo. Tie
kurie pardavinėja žuvį, jau nepagydomi, bet mes dar galime sau padėti. Be to ir
lydeka kulinariniu skoniu ne itin pasižymi.
Pabaigai
pasakysiu, spiningaujant yra tik viena taisyklė-nebijokit eksperimentuoti
pradedant valties inkaravimu, masalo pravedimu, baigiant guminuko spalva.
Tai
tiek, tikiuosi, kad bent keli praktiniai patarimai Jums padės sugauti savo
svajonių laimikį.
Pernai be lydekų pavyko pagauti keletą
gražesnių laimikių, tai salačiai 5 ir 6 kilogramų, ežerinių sterkų, iš kurių
išsiskyrė virš šešių kilogramų gražuolis, net 92 cm ilgio. Keletą įdomių minčių
galėčiau parašyti ir apie jų žūklę, bet tai jau kitą kartą.
G. Bučius
