SNIEGO PIEVOSE

Buvo laikas kai žiemos švelniai tariant nemėgau :). Priežastis banaliai paprasta - ant ledo nelipu (teko atsidurti po juo ir tiesą sakant gana giliai - užteko), o be žvejybos pabuvęs ilgesnį laiką tampu panašus i žiemą neišsimiegojusį lokį - nėra sveika nei sau nei aplinkiniams taip sakant...
Mintis apie spiningavimą žiemą kilo paskaičius rusų straipsnius, deja bandymai pritaikyti jų pastebėjimus "vietinėje rinkoje", švelniai tariant neįkvėpė. Gal skirtingos sąlygos, galbūt patirties stoka ar tiesiog rankų kreivumas...Mečiau ir aplinkiniams teko kentėti toliau :). Todėl kai geras draugas pasiūlė pabandyti gaudyti šlakius sausio mėnesį, entuziazmo daug nebuvo.

 

 Bet draugo būta nepėsčio ir lyg tarp kitko parodytos keletas nuotraukų padarė savo - ryte kaičiam termosus ir nepaisant minus penkių lauke - sausio pirmąją dar su tamsa jau riedam. Juk blogiausiu atveju pravėdinti plaučiai taip pat tik į naudą betono vaikui.

Be abejo grįžau namo nieko nepešęs, BET kolegai pavyko sugundyti keleto kilogramų jūrinį margąjį ir kablys taip sakant buvo įgręžtas tvirtai. Vienas kitas bandymas, teigiamas rezultatas ir žiema tapo labai laukiamu sezonu, nes žieminė šlakių žūklė drįsčiau teigti yra viena estetiškiausių ir labiausiai nenuspėjamų taigi įdomiausių mūsuose. Teko girdėti menkinančių šią žvejybą, nes girdi žuvys išvargintos ir neatsigavusios po neršto. Mano nuomone - tiesa kaip visada kažkur per vidurį. Neginčijamai rudeniniai šlakiai (ir lašišos) be abejo rimtesni varžovai (nemėgstu žodžio priešininkai). Bet ir žiemą atsižvelgus į aplinkybes ir atitinkamai pakoregavus įrankius, emocijų iki ausų, na tikrai nemažiau nei traukiant šimtgramius ešeriukus ;). O kai prisimeni kokiu cirku paskutiniu metu tapo rudeninė licenzinė šių žuvų žvejyba…

Bet kiekvienam savo. Nesinorėtų, kad visi mestų grąžtus ir bėgtų į upes...

Kažkokiais ypatingai įspūdingais rezultatais tikrai negaliu pasigirti, bet žuvies pagauta ir tam tikri pastebėjimai sistemizavosi ir į atmintį atgulė. Juos ir pabandysiu trumpai išdėstyti, nes informacijoms viešoje erdvėje iš tiesų mažai, o besidominčių tikrai atsiranda vis daugiau. Gal kažkas tik pradedančiam arba svarstančiam ar verta pradėti tai bus įdomu. Visų pirma labai patarčiau pasiskaityti įdėmiai keletą Anatolijaus Ostapenko straipsnių www.raudonazuvis.lt arba žurnale "ŽVEJOK". Šio žmogaus žinios ir lašišinių žuvų elgsenos supratimas iš tiesų unikalūs ir verti dėmesio ne tik pradedančiajam.

Taigi keletas minčių iš asmeninės patirties. Visų pirma nereikia per daug aklai vadovautis rudenine šių žuvų gaudymo patirtimi. Rudeninis ir žieminis/ pavasarinis šlakis - žuvys su skirtingais poreikiais, atitinkamai koreguojančiais elgseną. Tai atsispindi tiek renkantis "stovėjimo" vietą tiek žuvies galimą reakciją mūsų masalo atžvilgiu.

Įvairių šaltinių teigimu šlakis migruodamas link nerštaviečių ir neršdamas, netenka iki 70% sukauptų riebalų(taigi ir energijos) atsargų. Pridėjus faktą, kad vidutinė temperatūra sausio - vasario mėn. mūsų upėse paprastai neviršija 4-6 laipsnių(optimali temperatūra lašišažuvėms ~8-12 laipsnių) galima spėti, kad žuvies aktyvumas ypač sezono pradžioje būna žemas. Išneršusios ir kiek atsigavusios žuvys stengiasi rasti vietą kurioje pakaktų deguonies (kuriam lašišažuvės ypač reiklios), bet tuo pačiu su minimaliu vandens srautu, kad nereikėtų eikvoti ir taip menkų jėgų nuolat išsilaikant srovėje.

Taigi reiklumas deguoniui reiškia, kad žuvys nelinkusios palikti upės vagos t.y. pagrindinio srauto, bet stengiasi jame rasti vietas, kur srovė yra pristabdoma reljefo arba sulėtėja dėka minimaliai nuožulnaus upės slėnio konkrečioje atkarpoje.

Dažnai tenka girdėti keletą susiformavusių mitų susijusių su šlakių žvejyba, kurie mano nuomone nepasitvirtino. 

Pirmas mitas, kad šlakius perspektyviausia rasti giliausiose upės vietose. Gylis šiuo atveju drįsčiau teigti antraeilis faktorius, priklausantis nuo vandens lygio ir upės dydžio. Mažesnėje upėje stambesniai žuviai neišvengiamai tenka rinktis giliausias vietas saugumo sumetimais (nebūti pastebimai). Tuo tarpu jau vidutinio dydžio upėje šlakiai retai kada apsistoja giliausiose vietose. Mano nuomone šlakiai dažniau renkasi kalbant slengu "įėjimus - išėjimus" ties duobėm, kur srovė dažniau suformuoja dugno reljefą kuris užstoja srovę. Dar dėkingesnės vietos tai tiesios upės atkarpos su tolygia nestipria srove, sietuvos žemiau rėvų kur srautas rimsta. Ypač mėgstu upės susiaurėjimus esančius sąlyginai ramiose atkarpose. Tokios vietas traktuoju praktiškai šimtaprocentinėmis ir stengiuosi tikrinti ypač nuodugniai. Kaip taisyklė tokios atkarpos dažnesnės pievose, nes plokščias kranto reljefas reiškia mažesnį vandens kritimą taigi srovės stiprumą.

Antras mitas, kad šlakiai laikosi pavieniui. Tiksliau mano nuomone tai teisinga tik iš dalies. Gerokai dažniau ypač sezono pradžioje aptikus žuvų sulauki keletos kibimų sąlyginai trumpoje atkarpoje. Taip yra todėl, kad po neršto šlakiai tiesiog nespėja išsisklaidyti, nes patogių vietų kiekis ribotas ir žuvys migruoja nedideliais atstumais.

Neretai keleto kilometrų ruože viena sietuva ar tiesi atkarpa tarp posūkių padovanoja visus dienos kibimus.

Trečias mitas - šlakis ima praktiškai bet kokį masalą, svarbu tik "pakišti" po nosimi reikiamu metu. Galbūt ir pavyks žuvį išerzinti nuolat zulinant aplink ją vobleriu, bet mažų mažiausiai reikia būti įsitikinusim, kad toje vietoje iš tiesų yra žuvis.

Manau kur kas įdomiau ir rezultatyviau parinkti masala kuris maksimaliai provokuoja žuvį maitintis, o ne ginti teritoriją. Teisingai parinkus masala ir jo pateikimą nėra būtina pataikyti masala žuviai po nosimi, šlakis neretai “pasikelia” ir atakuoja masalą viduryje vandens ir nemažu atstumu nuo žuvies laikymosi vietos. Man žiemą rezultatyvesni masalai turintys pasyvesnį darbą. Be abejo yra ir universalių "rudeninių" masalų, kurie taip pat veikia, tik kaip taisyklė juos visgi tenka "paduoti" pasyviau, prislopinant jų darbo intensyvumą. Ir čia kartais susiduri su viena iš dviejų blogybių. Kai kurie masalai lėčiau vedant tiesiog nebedirba, kai kurie neneria į reikalingą gylį. Todėl paprastai efektyviau tiesiog naudoti masalus, kurie konstruktyviai turi pasyvesnį darbą. Turiu omenyje masalus, kurie "dirba"

pravedant minimaliu greičiu, taip pat tuos kurių darbo amplitudė plati, bet neintensyvi. Dažniau tai skęstantys masalai su platesniu liežuviu ir siaura “uodega”. Na ir dar vienas asmeninis pastebėjimas. Masalo vedimas netolygiai neretai pasiteisina ir žiemą tik šiuo atveju stengiuos dirbti vertikaliai animuojant meškerykočiu aukštyn-žemyn.  Idealus žieminio masalo pavyzdys - vilniaus krašte jau legendiniu paskutiniu metu tapęs Jackson Rogos.

  Puikiausiai gaudo juo ir rudenį, bet būtent žiemą šis masalas pradėjo kurti savo reputaciją. Taip pat puikiai pasiteisina to paties gamintojo modeliai Artoron bei Artist. Be abejo yra ir kitų. Asmeniškai pradėjau nuo Dorado Stick 6-7cm bei Salmo Minnow 7cm skęstančio modelių. Ir pagaudavau. Visgi be Rogos’u prie upės dabar neinu . Yra tinkamų modelių tiek DUEL/YO-ZURI tiek Bassday ar Megabass kataloge ar kitų gamintojų kataloguose. Apie įrankius konkrečiau rašyti nematau prasmės, išskyrus tik tai, kad nesiūlyčiau persistengti su galingumu idant neprarasti dideles dalies malonumo. Taip pat, jei yra galimybė, rinkčiausi minkštesnįmeškerykotį. Užkibęs šlakis tegul ir netekęs dau jėgų nerštui visgi puikiai naudojasi srove, verčiasi kūliais vandens paviršiuje ir neretai atsikrato masalo. Minkštas kotas šiuo atveju smarkiai padeda slopindamas šias pastangas. Valą labiau mėgstu minimaliai tąsų mono arba jau porą metų naudojamą fc, bet teko naudoti ir pintą - kibimui įtakos neturėjo, gal tik šąlant nepatogu. Naudojant pintą valą koto minkštumas tampa dar svarbesniu veiksniu.

Na ir pabaigai - labai siūlyčiau šias žuvis paleisti, nes kulinarinė jų vertė žiemą gana prasta(kaip minėjau netenkama didžiosios dalies riebalų), o šių žuvų kiekis mūsuose kol kas tikrai dar mažesnis nei galėtų ir turėtų būti turint omenyje potencialių nerštaviečių kiekį. Galvojant apie paleidimą reikėtų stengtis nesiliesti prie žuvies sausa ranka(tai žuvį tiesiog degina, nes temperatūros skirtumas ~30 laipsnių, pažeidžiamas natūralus apsauginis gleivių sluoksnis ir žuviai sveikatos tai tikrai neprideda) bei stengtis nekelti už uodegos galva žemyn. Idealu be abejo apskritai žuvį atkabinti vandenyje, bet paprastai tai būna nelabai realu, nes pakrantės paprastai įšalusios ir neretai tenka žuvį išsitraukti apskritai tempiant pusmetrį ledu, be to taip norisi bent foto . Imant dviem rankomis, prieš tai jas sušlapinus upės vandenyje, žuvis tikrai rizikuoja minimaliai. Tuomet žuvis turi puikius šansus išgyventi. Juk daugiau paleisi - daugiau šansų vėl pagauti. Nei žvyno.
 

AudriusV